Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimo turizmo plėtrai perspektyvos

Kultūros paveldas yra ne stabdantis veiksnys, o įkvėpimo šaltinis turizmo paslaugų naujovėms. Baltijos šalių Kultūrinio turizmo politikos dokumentas (2003) kultūrinį turizmą apibrėžia kaip „kelionę, siekiant pažinti kultūrinę aplinką, įskaitant kraštovaizdžius, vaizduojamąjį ir scenos menus, išskirtinį vietinį gyvenimo būdą, vertybes, tradicijas, įvykius bei kitus kūrybinių bei kultūrinių pokyčių procesus“.

Temos aktualumas. Turizmas yra viena sparčiausiai besivystančių ūkio šakų ir pagal Pasaulinės turizmo organizacijos atliktą tyrimą (1999 m.) planuojama, kad tarptautinis turizmas per ateinančius 20 m. sparčiai augs, t. y. tarptautinių turistų skaičius turėtų išaugti nuo 625 mln./metus (1997 m.) iki 156 mlrd./metus (2020 m.), per šį laikotarpį turistų išlaidos turėtų padidėti nuo 445 mlrd. iki 2000 mlrd. USD.
Šiuo metu daugiau nei 1 mlrd. tarptautinių kelionių yra susijusios su kultūriniais aspektais. Kultūros paveldas Europoje yra vienas seniausių ir svarbiausių „turizmo generatorių“ (Thounburn, 1986), šiuo metu vaidinantis pagrindinį vaidmenį Europos turizmo industrijoje. Europos Sąjungoje manoma, kad turizmas, o ypač kultūrinis turizmas, turi būti suvokiamas platesne prasme, politiniame lygmenyje jam turi būti teikiamas prioritetas (Bernardini, 1993). Kultūrinis turizmas suvokiamas kaip svarbi priemonė ekonominiams ir socialiniams pokyčiams Europoje užtikrinti.
Kultūros ir turizmo verslas sparčiai vystosi visose Europos šalyse ir regionuose, užimdamas buvusias gamybos erdves ir įsitvirtindamas strategiškai svarbiose vietose (Corijn and Mommaas, 1995). Kultūros vartojimas dabar sparčiai auga, o turizmas yra svarbiausia prielaida įtakojanti kultūros vartojimo augimą. Šį augimą skatina ir finansuoja vietinės, nacionalinės ir tarptautinės organizacijos.
Dabar kultūros ir turizmo industrija sparčiausia auga tose vietose, kur anksčiau ji nebuvo vystoma. Šiuo metu auga turistų, atsisakančių Viduržemio pajūrių ir kitų egzotiškų kraštų, skaičius. Vis svarbesnį vaidmenį kultūros rinkoje, įskaitant ir kultūrinį turizmą, užima Rytų Azija. Anksčiau buvęs periferinis regionas dabar yra pagrindinis konkurentas Europai „aukštosios kultūros“ rinkoje (Roberton, 1993).
Minėti duomenys apie kultūrinį turizmą skatina analizuoti kultūros paveldo pritaikymo turizmui galimybes Lietuvoje. Išskirtinai svarbu plačiau ištirti Šilutės rajono kultūros paveldo pritaikymo turizmui procesą, nes šis regionas pasižymi itin gausiu kultūriniu palikimu ir yra įtrauktas ne į vieną kultūrinį maršrutą.
Šiandien visuotinai pripažįstama, kad kultūros paveldas yra svarbus mokslinių tyrimų, švietimo ir kūrybiškumo šaltinis (Globienė, 2006, p. 11). Šilutės rajono kultūros paveldo išsaugojimo ir pritaikymo turizmui strategijoje 2008-2014 m. numatomos ilgalaikės plėtros kryptys, būtinos rajono ir regiono plėtrai skatinti ir efektyviai išnaudoti paveldo sauginį bei turistinį potencialą. Visuose Lietuvos regionuose, savivaldybėse, tarp jų ir Šilutės rajono savivaldybėje, atsiranda poreikis ieškoti naujų kultūros paveldo išsaugojimo ir pritaikymo technologijų bei tinkamo finansavimo, kadangi esama kultūros paveldo rėmimo būklė yra nepatenkinama ir nesudaro sąlygų efektyviems plėtros procesams, tinkamai panaudojant kultūros paveldo išsaugojimo ir vystymo perspektyvas. Europos Sąjungos politika, be tiesioginės valstybės paramos organizuojant kultūros paveldo išsaugojimą bei plėtrą, skatina kultūros paveldo naujų savarankiškų naudojimo priemonių nustatymą ir esamo paveldo pastatų pritaikymą turizmo reikmėms.
Būtina, sudaryti sąlygas kultūros paveldą įvairiapusiškai integruoti į bendrą Šilutės rajono ekonominę, socialinę, turizmo plėtrą it taip išsaugoti jį ateities kartoms.
Apie Lietuvos saugomose teritorijose esančius kultūros paveldo objektus informacijos rasti galima įvairios. Rašomos ir išleidžiamos knygos, lankstinukai, saugomų teritorijų direkcijos reklamuoja tiek gamtinius, tiek kultūrinius objektus siekdami juos išpopuliarinti ir apsaugoti, supažindinti visuomenę. Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo naujoje redakcijoje (2004) nurodoma jo paskirtis: išsaugoti Lietuvos nekilnojamąjį kultūros paveldą ir perduoti ateities kartoms, sudaryti sąlygas visuomenei jį pažinti ir juo naudotis.
Populiarinant Šilutės rajono kultūros paveldą veikia internetinės svetainės, skirtos paveldui pristatyti: „Šilainės sodas“ populiarina kilnojamąjį ir nekilnojamąjį kultūros paveldą, etnokultūrą, Šilutės muziejaus sukurtos svetainės – dvarininkui dr. Hugo Scheu ir holokausto tema, H. Zudermano literatūrinės kraštotyros klubo svetainė, Fridricho Bajoraičio bibliotekos sukurta Šilutės knygininkų svetainė, Šilutės rajono savivaldybės tinklalapio skyreliai „Paveldas“ ir „Kultūra“ .
Kultūrą būtų galima skirstyti į dvi dalis: ta, kuri yra kilusi iš mūsų protėvių, slypinti istorijos vingiuose ir bylojanti apie tautos ištaką ir į tą, kurią mes kuriame šiandien – savo idėjomis, renginiais, knygomis, net gi bendravimo būdu, pasaulėžiūra. Kiekviena tauta savo kultūros paveldą laiko itin svarbiu kaip savo ištakų atspindžiu ir kiekviena tauta mano, kad jos kultūros paveldas būtent yra išskirtinio dėmesio vertas dalykas. O kaip yra iš tikrųjų? Būtų labai sunku atsakyti, ko reikia, kad ta kultūra ir jos objektai turėtų šiandieninę išliekamąją vertę, bet verta paminėti, kad būtina šių abiejų dalykų tarpusavio sąveika. Mūsų visuomenėje viskas įsprausta į globalizacijos rėmus: esame pasaulio piliečiai, norime išsiskirti ir būti matomi, kosmopolitiški.
Visuomenė ypatingai didelį dėmesį skiria kitų šalių kultūros paveldo lankymui, domėjimuisi. Būtų labai sunku pasakyti, kas kultūringesnis ir kieno kultūros paveldas yra labiau vertas dėmesio – didingi Kernavės piliakalniai ar Cheopso piramidė Egipte, menanti senovės žmonijos civilizacijos ištakas . Kiekvienos tautos piliečio pareiga yra neužsimerkti prieš savo ištakas, savo istoriją, suprasti jo vertę, nes tai įtakoja patį žmogų ir gali keisti pačią valstybę. Taigi nors ir kiekviena Lietuvos saugoma teritorija turi ir savo internetinį puslapį, kuris papuoštas gražiausiomis apylinkių kultūros paveldo objektų nuotraukomis, ir nemažai yra literatūros šaltinių analizuojamais klausimais, tačiau susistemintos medžiagos šia tema nėra, todėl ir buvo rengiamas šis darbas.
Darbo problema. Augant turizmo ir kultūros produktų vartojimui ryšys tarp jų taip pat smarkiai pakito. Anksčiau kultūros ir turizmo produktai vystydavosi sąlyginai nepriklausomai vienas nuo kito, tačiau šiuo metu turizmo augimą gali užtikrinti tik kokybiškas kultūros produktų augimas.
Kultūrinio turizmo paklausa auga. Kultūra ir turizmas visą laiką buvo tampriai susiję. Europoje visuomet buvo domimasi kultūros ir istoriniu palikimu. Dar Romos imperijoje „kultūros turistai“ domėdavosi senesnių civilizacijų, pavyzdžiui antikinės Graikijos ar senovės Egipto kultūra. Vėliau viduramžių turistai buvo daugiausiai piligrimai, kuriems buvo sukurti ir nauji kultūriniai maršrutai, tokie kaip piligrimų kelias į Santjago de Compostella šiaurės Ispanijoje.
Pagal 2005 m. išleistą mokslinių straipsnių rinkinį „Kultūrinis turizmas Europoje“, rinkinio sudarytojas Greg Richards, kultūra yra svarbiausias išteklius Europoje ir kad Europos kultūrinis turizmas yra konkurencingas. Tačiau reikia atsakyti į daug klausimų susijusių su kultūrinių išteklių panaudojimu turizmui: „kas yra tas turistas, kuris naudoja kultūrinius išteklius“, „kuris kultūros elementas labiausia domina kultūros turistą“. Į šiuos ir kitus panašius klausimus gali atsakyti išsamūs moksliniai tyrimai.
Analizuojant kultūros paveldą kaip pagrindinį kultūrinio turizmo aspektą, svarbu analizuoti įvairų kultūros paveldo objektų pritaikymo turizmui galimybes bei proceso optimizavimą. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje daugeliu atveju kultūros paveldą siekiama konservuoti, norint išsaugoti ateitiems kartoms, svarbu pateikti kitokias kultūrinio paveldo saugojimo galimybes, kurios būtų tiesiogiai siejamos su turizmu.
Šiuo atveju tirti Šilutės rajoną yra tikslinga, nes šios savivaldybės teritorijoje yra gausu kultūros paveldų objektų, vietovė patraukli gamtiniu arialu ir yra labia palankioje geografinėje padėtyje turizmo vystimo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad Šilutės rajonas yra netoli vienintelio Lietuvos uosto – Klaipėdos, šį rajoną reikią vystyti kaip turiztų traukos centrą, tam panaudojant kultūrinį paveldą.
Šilutės rajono paveldo ir turizmo, kaip prioritetinių plėtros šakų deklaravimas yra numatytas Šilutės rajono strateginiame plėtros 2005-2014 m. plane. Tikimasi, kad įgyvendinant priemones suaktyvės tiek privačių turizmo paslaugas teikiančių organizacijų, tiek ir rajono paveldo išsaugojimu besirūpinančių institucijų bendradarbiavimas. Taigi darbo problema formuluojama keliant pastarąjį klausimą: kokiomis priemonėmis būtų įmanomą optimizuoti Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimą turizmo plėtrai?
Darbo tikslas – išanalizavus Šilutės rajono kultūros paveldo ypatumus, pateikti pasiūlymus, regiono kultūros paveldo panaudojimo optimizavimu turizmo plėtrai
Darbo objektas – Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimo turizmui procesas
Darbo tyrimo dalyką apibūdina pati baigiamojo darbo tema „Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimo turizmo plėtrai perspektyvos“.
Baigiamojo darbo tikslui pasiekti formuluojami uždaviniai:
1. Išanalizuoti kultūros paveldo panaudojimą ir jo sąsajas su turizmo verslu Šilutės rajone teoriniu aspektu.
2. Aptarti Šilutės rajono kultūros paveldo charakteristiką;
3. Pateikti Šilutės rajono kult9ros paveldo teisinį reglamentą;
4. Išsiaiškinti Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimo turizmui galimybes;
5. Numatyti gaires Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimo turizmui optimizavimui.
Darbe taikomi tyrimo metodai:
1. Mokslinės ir didaktinės literatūros analizė.
2. Dokumentų analizė.
3. Šilutės rajono kultūros paveldo SSGG analizė.
4. Anketinė apklausa.
5. Fokusuota grupinė diskusija
6. sintezės metodas.

Darbo naujumas ir praktinis reikšmingumas.
2005 m. spalio 27 d. Faro mieste paskelbtoje „Europos Tarybos pagrindinėje konvencijoje dėl kultūros paveldo vertės visuomenei“ kultūros paveldas apibrėžiamas kaip „paveldėtos iš praeities išteklių grupės, kurias žmonės, nepriklausomai nuo nuosavybės, identifikuoja kaip atspindį ir išraišką jų nuolat kintančių vertybių, įsitikinimų, žinių ir tradicijų. Tai apima visus aplinkos aspektus, per laiką kylančius iš sąveikos tarp žmonių ir vietų.“ (Council of Europe..., 2008 m.) Tad Faro konvencijoje kultūros paveldas, priešingai LR dokumentams, akcentuojamas ne kaip kultūros vertybės, o kaip išteklių grupės, per kurias žmonės identifikuoja savo vertybių
atspindį. Tai ne tik visuomeninės reikšmės objektai, kaip įvardinama LR dokumente, bet visi aplinkos aspektai, kylantys iš žmogaus sąveikos su ja (aplinka). Remiantis Faro konvencijos apibrėžimu, paveldo išteklių grupes galima įvardinti kaip visus įmanomus žmogaus sukurtos aplinkos ženklus, liudijančius istoriją ir kuriančius vietos identitetą. Tai ir medžiaginės ir dvasinės vertybės. Faro konvenciją papildo 2008 m. spalio 4 d. Kanadoje, Quebec mieste priimta deklaracija, kurioje kaip nematerialieji aplinkos aspektai išskiriami: atsiminimai, pasakojimai, raštiški dokumentai, festivaliai, paminėjimai, ritualai, tradicinės žinios, vertės, struktūros, spalvos, aromatai, ir t.t. (Quebec Declaration on..., 2008) Tad būtent nematerialiosios kultūros paveldo vertybės suteikia turtingesnę ir išbaigtesnę reikšmę paveldui, kaip visumai.
A. Mačerinskienės „Turizmo traukos potencialo analizė Lietuvoje naudojant GIS“ (Mačerinskienė, 2001) straipsnyje išanalizuotas turizmo traukos potencialas Lietuvoje, remiantis turizmo išteklių duomenimis – saugomų teritorijų, kaimo turizmo sodybų, kultūros paveldo teritorijų lokalizacijos atžvilgiu.
Šiuo metu konkurencija didėja Europos kultūrinio turizmo rinkoje. Daugėja Europos Sąjungoje regionų ir miestų, kurie turizmo plėtros strategiją grindžia turimo kultūros paveldo populiarinimu bei kultūrinių atrakcijų vystymu. Tradicinės kultūrinės įstaigos, tokios kaip muziejai, galerijos turi peržiūrėti savo, kaip pagrindinės lankytojus pritraukiančios institucijos, vaidmenį ir rasti naujas formas, kaip konkuruoti su naujos kartos komercinėmis pramogomis. Naujų krypčių atsiradimas turėtų užtikrinti tolimesnį kultūrinio turizmo augimą Europoje. Europa ilgai dominavo tarptautinėje kultūros ir turizmo rinkoje, tačiau šiuo metu ji praranda rinkos dalį tiek turizmo sektoriuje apskritai, tiek ir kultūros turizmo rinkoje (Brent – Richie, 1993).
Dabar kultūros ir turizmo industrija sparčiausia auga tose vietose, kur anksčiau ji nebuvo vystoma. Šiuo metu auga turistų, atsisakančių Viduržemio pajūrių ir kitų egzotiškų kraštų, skaičius. Vis svarbesnį vaidmenį kultūros rinkoje, įskaitant ir kultūrinį turizmą, užima Rytų Azija. Anksčiau buvęs periferinis regionas dabar yra pagrindinis konkurentas Europai „aukštosios kultūros“ rinkoje (Roberton, 1993).
M. Pilecko, Z. Gulbino moksliniame darbe „Aukštadvario regioninio parko rekreacinio naudojimo sistemos kūrimas“ (Pileckas ir kt., 2004) nagrinėjama Lietuvos valstybinių (nacionalinių ir regioninių) parkų rekreacinio naudojimo sistemų kūrimo metodika, taip pat aptariama rekreacinio naudojimo sistema, rekreacinio potencialo įvertinimas, rekreacijos plėtojimo krypčių nustatymas bei poilsio ir turizmo organizavimas.

Darbo struktūra: darbą sudaro įvadas, trys dalys – teorinė, empirinė ir rekomendacinė. Teorinėje dalyje aptariamos teorinės tyrimo prielaidos, o antroje pristatomas empirinis tyrimas, kurio metu analizuojamas vietinių verslininkų požiūris į Šilutės rajono kultūros paveldo panaudojimą turizmui, grindžiama Šilutės rajono kultūros paveldo pritaikymo turizmui perspektyva. Trečiojoje darbo dalyje pateikiamos priemonės kultūros paveldo pritaikymo turizmui optimizavimui. Darbo pabaigoje pateikiamos išvados, rekomendacijos, literatūros sąrašas, priedai. Darbą iliustruoja X paveikslų, Y lentelių.

Sąvokos
Apsaugos reglamentas – konkrečiam objektui ar objektų tipui parengtas dokumentas ar dokumento dalis, nustatantys paveldosaugos reikalavimus kiekvienam skelbiamam ar paskelbtam saugomu kultūros paveldo objektui.
Apsaugos zonos – greta saugomo kultūros paveldo objekto ar vietovės esančios teritorijos, kurioms nustatomos žemės sklypų ir kitų nekilnojamųjų daiktų tvarkymo ir naudojimo specialiosios sąlygos, kad kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingosios savybės būtų apsaugotos nuo galimo neigiamo veiklos tose gretimose teritorijose poveikio.
Konservavimas – kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių veiksnių poveikio sustabdymas ir autentiškumo požymių sutvirtinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
Kultūros paminklai – nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai.
Kultūros paveldas – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti.
Kultūros paveldo objekto teritorija – kultūros paveldo objekto užimamas ir jam naudoti reikalingas žemės sklypas ar kitas plotas, kuriam nustatomi paveldosaugos reikalavimai.
Kultūros paveldo statinio remontas – statinio remontas, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, kai darbai nesusiję su statinio vertingųjų savybių keitimu. Kitais atvejais atliekami šio įstatymo apibrėžti konservavimo, restauravimo, pritaikymo ar atkūrimo darbai.
Kultūros paveldo statinys – vertingųjų savybių turintis pastatas, jo dalis, inžinerinis statinys ar jo išlikusi dalis, monumentalūs nekilnojamieji dailės kūriniai.
Kultūros paveldo vietovė – teritorija, kuri pasižymi istoriškai susiformavusiais ypatumais, visumos darna ir (ar) derme su gamtine aplinka ir kurioje yra kultūros paveldo objektų.
Laikinieji apsaugos reglamentai – dokumentai, kuriais nustatomos pagal Statybos įstatymą saugomų kultūros paveldo statinių privalomos projektavimo sąlygos ir pagal Teritorijų planavimo įstatymą privalomos teritorijų planavimo sąlygos.
Nekilnojamasis kultūros paveldas – kultūros paveldo dalis, kurią sudaro praeities kartų pastatytos, įrengtos, sukurtos ar istorinių įvykių sureikšmintos išlikusios ar neišlikusios medžiaginės kultūros vertybės, tiesiogiai susijusios su užimama ir joms naudoti reikalinga teritorija.
Nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso.
Paveldo tvarkybos reglamentai – privalomųjų tvarkybos norminių dokumentų, nustatančių darbų planavimo, projektavimo, vykdymo ir su tvarkyba susijusių procedūrų atlikimo taisykles ir reikalavimus, užtikrinančius autentiškumo išsaugojimą, sistemos dalis.
Paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti.
Paveldotvarka – paveldosaugos norminių teisės aktų sistemos kūrimas, institucijų formavimas ir jų veiklos organizavimas, paveldosaugos programų projektų rengimas ir įgyvendinimas, tvarkybos administravimas, stebėsena.
Pradinė apsauga – šiame įstatyme nustatyti į Kultūros vertybių registrą įrašytų, bet saugomais nepaskelbtų kultūros paveldo objektų, taip pat statybos ar kitokių darbų metu naujai aptiktų nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos reikalavimai.
Priežiūra – valdytojų nuolat vykdomi kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių nekeičiantys darbai, kuriems nereikalingas už šio objekto apsaugą atsakingos institucijos sutikimas.
Pritaikymas – kultūros paveldo objekto ar jo sudedamųjų dalių pertvarkymas naudoti, suderinant valdytojo ir visuomenės poreikius, minimaliai keičiant vertingąsias savybes ir sudarant galimybes atkurti būklę, buvusią iki šių pakeitimų, atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
Restauravimas – visų išlikusių kultūros paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas, atskirų neišlikusių elementų ar dalių atkūrimas, nekilnojamosios kultūros vertybės požymių išsaugojimas, atskleidimas ir išryškinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.
Saugoma vietovė – kultūros paveldo vietovė, kuriai apsaugoti Saugomų teritorijų įstatymo nustatyta tvarka įsteigiamas kultūrinis rezervatas ar kultūrinis draustinis, istorinis nacionalinis ar istorinis regioninis parkas.
Saugomas objektas (statinys) – kultūros paveldo objektas (statinys), šio įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu ar kultūros paminklu.
Stebėsena (monitoringas) – kultūros paveldo objektų, vietovių periodinis būklės ir jos kitimo stebėjimas, fiksavimas, vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių poveikių vertinimas, apibendrinimas ir prognozavimas.
Tvarkyba – kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: tyrimas (taikomasis), remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas, šių darbų planavimas ir projektavimas.
Tvarkybos darbų projekto vykdymo priežiūra – statytojo (užsakovo) organizuota priežiūra, kurios tikslas – kontroliuoti, kad kultūros paveldo objekto tvarkybos darbai būtų atliekami pagal projektą, paveldosaugos reikalavimus ir kokybiškai. Tokios priežiūros rezultatai pateikiami ataskaitoje.
Tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą.
Tvarkomieji statybos darbai – statybos ar griovimo darbai, kaip apibrėžta Statybos įstatyme, atliekami kultūros paveldo statinyje ar jo teritorijoje.
Užkonservavimas – avarijos grėsmės pašalinimas ir kiti veiksmai, reikalingi kultūros paveldo statinio vertingosioms savybėms išsaugoti, kai laikinai sustabdomi jo tvarkybos darbai ar nustojama juo naudotis.
Valdytojas – kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas.
Vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.
Vertingųjų savybių keitimas – tvarkybos darbai, veikiantys vertingąsias savybes (avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas), taip parenkami ir atliekami pagal įstatymo nustatytus reikalavimus, kad būtų maksimaliai išsaugotas autentiškumas ir kultūros paveldo objektas ar vietovė būtų tinkami naudoti. (LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių..., 2004)