Augalininkystės ūkio konkurencingumo didinimas

Temos aktualumas. Augantis maisto poreikis pasaulyje, būtinybė racionaliai naudoti turimus gamtinius išteklius ir išsaugoti juos ateities kartoms verčia iš naujo įvertinti Lietuvos agrarinio sektoriaus vaidmenį ir reikšmę (Liučvatienė, Paleckis, 2011). Tuo tarpu žemės ūkis Lietuvoje, kuris pasireiškia daugiafunkciniu pobūdžiu, yra vienas iš prioritetinių sektorių ir atlieka svarbų ekonominį, socialinį, aplinkosauginį, etnokultūrinį vaidmenį (Stanytė, Makutėnienė, 2012). Augalininkystė – labiausiai paplitusi žemės ūkio šaka Lietuvoje. Jos produkcija bendroje žemės ūkio produkcijos struktūroje sudaro didesnę dalį, nei gyvulininkystė. Svarbiausios auginamos kultūros: kviečiai, rugiai, rapsai, linai, cukriniai runkeliai, bulvės, vaisiai, daržovės (ES paramos įtaka žemės ūkiui ir kaimo plėtrai, 2013). Ypatingą reikšmę stabiliam žemės ūkio funkcionavimui įgyja konkurencinės aplinkos plėtojimo klausimai, nes joje formuojasi ekonominiai, mokslo ir technikos, gamybos, rinkodaros galimybės tiek atskirų ūkio subjektų, tiek ir nacionalinės ekonomikos apskritai (Ramanauskienė, Arys, 2009). Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus motyvus augalininkystės, kaip labiausiai paplitusios šakos, konkurencingumo didinimas yra aktuali ir analizei imli tema, kurią būtina plėtoti.

Mokslinė problema. Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungos ekonominę sistemą, ypatingą svarbą žemės ūkiui įgauna jo konkurencingumo didinimas, t. y. didėjantys gebėjimai gaminti kokybiškesnę ir pigesnę produkciją negu konkurentai (Kriščiukaitienė, 2008; Liučvatienė, Paleckis, 2011 ir kt.). Tik gyvybingos ir konkurencingos kaimo vietovės gali užtikrinti ne tik gamybines, bet ir papildomas funkcijas, tokias kaip kultūrinio bei natūralaus kraštovaizdžio saugojimas ir regeneravimas, viešojo naudojimo infrastruktūra ir pan. (Vaznonis, Čiūtaitė, 2010). Tuo tarpu didėjanti konkurencija augalininkystės produktų rinkoje verčia augalininkystės produkcijos gamintojus optimizuoti auginimo technologijas ir mažinti auginimo išlaidas (Melnikienė, 2012). Konkurencingumo didinimui mokslininkai skiria nemažai dėmesio, tačiau vis dar nėra vienareikšmiškai įrodyta, kokiomis priemonės didinamas konkurencingumas (Guan, Yam, Mok, Ma, 2004; Melnikienė, 2012 ir kt.)

Tyrimo problema – augalininkystės ūkio konkurencingumo didinimas.

Tyrimo objektas – augalininkystės ūkio konkurencingumas.

Tyrimo tikslas – įvertinti augalininkystės ūkio konkurencingumą ir pateikti konkurencingumo didinimo galimybes.

Tyrimo uždaviniai:

1. Įvertinti žemės ūkio sektoriaus reikšmę Lietuvos ekonomikai;
2. Išskirti Lietuvos augalininkystės ūkių probleminius aspektus;
3. Įvertinti Lietuvos augalininkystės ūkius ES kontekste;
4. Ištirti konkurencingumo šaltinius ir modelius;
5. Atlikti A.Armono ūkio konkurencingumo analizę;
6. Įvertinti A.Armono ūkio konkurencingumo didinimo priemones.

Tyrimo metodai - mokslinės literatūros analizė, atvejo analizė – statistinių duomenų lyginamoji analizė, grafinis duomenų atvaizdavimas.