Skyrybas patyrusių asmenų adaptacijos rodiklių sąsajos su laimingumu

Nuo seno tarpasmeniniai santykiai žmonėms buvo svarbūs. Bendraujant ne tik buvo galima išgyventi, geriau įsikurti, pratęsti giminę, bet ir kurti ryšius psichosocialinei gerovei užtikrinti. Žmogus, kaip žinia, socialinė būtybė ir romantinių santykių kūrimas sveiko asmens siekis. Štai dar A. Maslow apibrėžė pagrindinius, žmogaus elgesį lemiančius variklius, priežastis, motyvus. Duomenys rodo (Petrošiūtė, 2009), jog meilė yra ta priežastis, kuri sudaro pagrindą romantinių santykių kūrimui. A. Maslow teigimu, (2006) kuo ilgiau žmonės bendrauja, geriau pažįsta vienas kitą, tuo meilės jausmas vis stiprėja. Šią mintį patvirtina ir V. Legkauskas (2008), teigdamas, jog ilgesnį laiką kartu buvę žmonės savo santykius vertina kaip stabilesnius. Taigi, kartu praleistas laikas leidžia asmeniui jaustis harmoningesniu, pilnavertiškesniu ir gebančiu teigiamiau priimti gyvenimą ir iššūkius, su kuriais susiduria. Tačiau randama ir tai, kad kartu praleistas laikas nebūtinai susijęs su pasitenkinimu santykiais (Januškevičiūtė, 2009). Visgi, kaip teigė A. Maslow (2006) ir kaip pažymi A. Maslauskaitė (2002), meilė, moters ir vyro santykiai ypatingo reflektyvumo reikalaujanti tema.

Kaip jau buvo minėta, meilė yra vienas pagrindinių veiksnių romantinių santykių kūrimui, tačiau tiek meilė, tiek šeima nėra tokie pastovūs ir nepajudinami dalykai, kurie nebūtų veikiami aplinkos veiksnių ir istorijos. Istoriniame kontekste šeima buvo materialiniu pagrindu paremta visuomenės institucija su aiškiai apibrėžtais rėmais. Šiandieniniame pasaulyje, stabili, harmoninga bei abipusiu įsipareigojimu paremta šeima tampa bene retai sutinkama vertybe. Kita vertus, negalima teigti, jog šeima nebėra žmogaus siekiamybė, tačiau pakitusi jos forma verčia susimąstyti apie įvykusius pokyčius. Išaugęs individualumo, materialinės gerovės bei statuso akcentavimas tarsi nebepalieka terpės asmeninių išgyvenimų skleidimuisi. Žmogus nebesugeba susitvarkyti su kasdiene – matoma ir apčiuopiama veikla, todėl introspektyvūs išgyvenimai tampa bene nepasiekiamais toliais. Ir taip užsisuka beasmenio, nepažįstančio savęs asmens ratas. Visgi, P. A. Nakonezny ir W. H. Denton (2008) tarsi paneigia visa tai, teigdami, jog santuoka yra viena stipriausių visuomenės institucijų, nerodanti savo menkėjimo ženklų.

Deja, apžvelgiant statistinius duomenis Lietuvoje (Lietuvos statistikos metraštis, 2010) matyti, jog 2009 metais 45 poros iš 100 susituokusiųjų savo santykius baigė skyrybomis. Taip pat, reikia nepamiršti, jog santykių sudarymo forma pakitusi ir partnerystės nutraukimas po kohabitacijos dažnai gali apsunkinti santykius pabaigusių skyrybomis asmenų vertinimą. Tačiau tie patys statistiniai duomenys pateikia reikšmingus duomenis apie tai, jog partnerystę dažniausiai linkę nutraukti asmenys, santuokoje pragyvenę 10-19 metų, kas leidžia numanyti apie nemažus tolimesnio gyvenimo pokyčius ir

galimus sunkumus. Asmuo privalo iš naujo priimti tai, jog yra vienas, išmokti įveikti ne tik save, fizinės sveikatos negalavimus, savo emocijas, bet ir performuoti įprastus vaidmenis, susitaikyti su pakitusiu statusu. Skyrybų poveikį žmonėms patvirtina ir T. Holmes ir R. Rahe (1967) streso skalė, kur romantinių santykių nutraukimas užima antrąją vietą. Taip pat yra manoma, jog kohabitacinių santykių nutraukimas ypatingai susijęs su stresu ir tolimesnio gyvenimo sunkumais, nes žmogus tiek nebesuvokia savo statuso, tiek praranda materialinį pagrindą ir jo nesaugo jokie teisiniai įstatymai, priešingai, nei nutraukiant santuokinius ryšius. Taigi, fizinės, psichologinės bei socialinės pasekmės skatina tyrinėti skyrybas išgyvenusius žmones, taip kuriant geresnes ir efektyvesnes pagalbos jiems galimybes.