Pramonės paveldo muziejai Anglijoje ir Lietuvoje

Temos aktualumas. XX a. pabaigoje Anglijos ir Lietuvos muziejai transformavosi - ne tik reprezentavo „elitinę kultūrą“, bet ir dalyvavo šiuolaikinės, populiariosios kultūros interpretavimo ir pristatymo procesuose. Reikėjo suaktualinti industrinį (pramonės) paveldą ir jo praktiką, etninę įvairovę, inicijuojant ir remiant edukacines industrinio (pramonės) paveldo ir muziejų, kraštotyros, kultūrinio turizmo bei kitas programas.

Pasaulis su galingais fabrikais ir dideliais miestais - toks, kokį regime šiandien - pradėjo funkcionuoti maždaug prieš tris šimtus metų. Iš pradžių Anglijoje, vėliau pramonės plėtra pasiekė ir kitas Europos valstybes bei Jungtines Amerikos Valstijas. Nors pramonė ir industrinė revoliucija yra grynai britiškas reiškinys, tačiau septyniasdešimtųjų pramonės krizė tapo labai skaudi ne vienai Europos šaliai, palikusi daugybę apleistų pramoninių vietovių ir gamyklų. Nenuostabu, kad industrinės archeologijos ir industrinio paveldo judėjimas pirmiausiai atsirado Anglijoje.

Pabaltijo šalių pramonė gerokai jaunesnė. Nauja, Lietuvai gal kiek neįprasta industrinio (pramonės) paveldo tema - daugeliui net neatrodo kultūros paveldas. Dar paplitusi nuomonė, kad pramonės paveldas visai nevertas dėmesio. Gal todėl, kad jis yra taip suaugęs su gyvenimo kasdienybe, jog nebegirdime laikrodžių dūžių, varpų skambėjimo, nepastebime tiltų, kuriais vaikštome kasdien… Šiandien Lietuva negali pasigirti turinti kokių nors be galo vertingų pramonės paveldo objektų, tačiau, kaip ir kiekvienoje šalyje, taip ir čia pramonė turi specifinių ir itin įdomių bruožų. Lietuvoje dar tik kuriami regionų projektai ir naujos iniciatyvos, siekiant panaudoti pramonės paveldo išteklius kultūrinio turizmo, verslo plėtrai ir edukacinėms reikmėms. Kuriant šiuos projektus būtina atlikti ir pateikti praktikos analizę, kaip kitose Europos šalyse edukacijai, turizmui ir verslui naudojami industriniai (pramonės) paveldo muziejai.

Remiantis Anglijos istorijos, turizmo bei marketingo specialistų patirtimi, šiame darbe siūlomi įvairūs pavyzdžiai, kaip išnaudoti turimą industrinį miestų ir regionų paveldą, kaip plėtoti kultūrinį turizmą ir verslą, taip pat rengti seminarus verslininkams, savo veiklą vykdantiems industrinį (pramonės) paveldo statusą turinčiuose pastatuose ar besinaudojantiems unikalia senovine įranga.

Daugybė ankstyvųjų fabrikų pastaraisiais dešimtmečiais buvo paversti technikos, industriniais ir regioniniais muziejais – antrinio panaudojimo objektais - pritaikyti stambioms turizmo rinkoms, laisvalaikiui, bedarbystės mažinimui. Pavyzdžiui, tokie buvę pramoniniai miesteliai kaip Bradfordas tapo turistiniu pramoniniu, industrinio (pramonės) paveldo vietose buvo įkurti pirmieji ir stambiausi industriniai muziejai. Atskiri pramoniniai kompleksai buvo pritaikyti technikos, pramonės, darbo arba gyvenimo būdo muziejams, iš kurių žymiausias yra Ironbrigde slėnis Anglijoje (šiuo metu UNESCO pasaulio paveldo vieta), laikomas XVIII amžiaus pramonės revoliucijos simboliu, su išlikusiomis kasyklomis, geležinkeliu, 1708 metų aukštakrosne ir pirmuoju pasaulyje geležiniu tiltu. Įamžintos ir įpaveldintos didžiųjų industrialistų (John Dalton) sukurtos pramoninės vietos, tokios kaip New Lanark ar Saltaire. Daugelis tokių muziejų ir vietų pabrėžia anglų verslo ir technologijos išradingumą, meistriškumą ir šaunumą (pavyzdžiu galėtų būti Mančesterio (Manchester) mokslo ir industrijos muziejus – muziejų kompleksas).

Šiuolaikinis Anglijos ir Lietuvos muziejaus lankytojas industrinio (pramonės) paveldo muziejuje ieško ne tik mokslinės informacijos, bet ir praeities ženklų, įdomių įvykių, įspūdingų renginių. Besikeičiančioje šiandienos visuomenėje industrinis ar pramonės paveldo muziejus atsiduria paslaugų sferos rinkoje. Paveldosaugai yra svarbi paveldo vadyba, įtakojanti industrinių muziejų praktiką, jų organizaciją, kolekcijas, visuomenės įtraukimą. Daugelis Anglijos industrinių ar pramonės paveldo muziejų yra strategiškai patraukliose vietose. Tad šiandien pramonės paveldosauga yra daugiaplanė ir tarpdisciplininė tyrimų šaka, susidedanti iš materialių objektų – tokių kaip atvaizdai, objektai, archyvai, pastatai, vietovės bei kraštovaizdžiai, ir nematerialių – tokių kaip atsiminimai, darbininkų folkloras, gyvenimo būdas ir pan., tampriai susijusių su bet kokia pramoninės veiklos forma. Jie apima pramonės istoriją, darbininkų gyvenimo ir darbo sąlygų istoriją, technikos ir technologijos istoriją, transporto bei komunikacijos objektus bei jų istoriją (Palmer Marilyn and Neaverson Peter, 1998 :1 - 3).

Todėl industrinis (pramonės) paveldo muziejus – tai ne tik vertybių saugotojas, bet ir švietimo įstaiga, laisvalaikio praleidimo vieta. Jis gali duoti tai, ko negali nei mokykla, nei televizija, nei kitos naujausios informacijos priemonės – asmeninį prisilietimą prie realios kultūros ir pramonės istorijos, asmeninį laikotarpio pojūtį ir išgyvenimą.

Tarptautinės muziejų tarybos ICOM Statute nurodyta sociokultūrinė muziejaus misija – „nesiekianti pelno, vieša, nuolat tarnaujanti visuomenei bei jos tobulėjimui institucija, įsigyjanti, konservuojanti, tyrinėjanti, populiarinanti ir eksponuojanti mokslo, studijų ir laisvalaikio tikslais žmonijos ir ją supančios aplinkos materialinius liudijimus, tai yra per muziejaus objektus ir idėjas padėti žmonėms pažinti pasaulį, interpretuojant praeitį ir dabartį bei aiškinant ateitį“ (ICOM Statutas, 2003: 4).

Taigi suformuotas naujas muziejaus apibrėžimas, nurodantis naujas veiklos gaires: muziejus – ne pelno siekianti organizacija, užsiimanti kultūrinių vertybių kaupimu, saugojimu, eksponavimu, populiarinimu ir tarnaujanti mokymui ir švietimui.

XX a. antroje pusėje pasaulinėje mokslinėje literatūroje atsirado „muziejinės edukacijos“ terminas. Lietuvoje edukacija svarbia muziejinės veiklos sritimi oficialiai pripažinta tik 1997 m., kai Muziejų asociacijoje buvo įkurta Informacijos ir švietimo sekcija, koordinuojanti muziejų gyvastingumą, užtikrinanti švietėjišką veiklą. Nuo tada Lietuvoje pradėta giliau nagrinėti muziejinės edukacijos klausimus.

Industrinio (pramonės) paveldo muziejaus tikslas – dialogas su visais laikotarpiais, įvairiomis kultūromis, kontaktas su lankytojais. Todėl iškyla klausimas, kaip priartinti eksponatus prie žmonių, kaip juos prakalbinti, kaip sukviesti daugiau lankytojų.

Tyrimo objektas. Industrinio (pramonės) paveldo muziejų praktika, industrinis paveldas, industrinio (pramonės) paveldo muziejų vadyba bei šiuolaikinė muziejininkystė Anglijoje ir Lietuvoje. Darbe vartojamos sąvokos industrinis paveldas ir pramonės paveldas, o kartais industrinis (pramonės) paveldas, yra lygiavertės, ir atspindi skirtingų kultūrų savitumus.

Tyrimo tikslas. Atskleisti industrinio (pramonės) paveldo muziejų praktikos ir vadybos ypatybes Anglijoje ir Lietuvoje, apibrėžti šios veiklos reikšmę krašto kultūrai, edukacijai.

Hipotezė. Puoselėjant visuomenės kultūros identitetą yra reikšmingi industrinio (pramonės) paveldo muziejai, jeigu jais skatinamos valstybės istorijos ir paveldosaugos studijos.

Tyrimo uždaviniai:

1. Išsiaiškinti industrinio (pramonės) paveldo muziejų atsiradimo priežastis ir tikslus Anglijoje ir Lietuvoje;

2. Aptarti industrinį paveldą Anglijoje ir Lietuvoje;

3. Apžvelgti industrinių (pramonės) paveldo muziejų organizacijos vadybą ir visuomenės pritraukimą (Anglijoje – Norviče (Norwich), Norfolko (Norfolk) grafystėje Technologijos institutą ir Mančesterio (Manchester) mokslo ir industrijos muziejų palyginimą (žr. į 4 priedą, žemėlapis), bei Lietuvos Energetikos muziejaus.

4. Palyginti edukacinės veiklos formų sistemą industrinio (pramonės) paveldo muziejuose Anglijoje ir Lietuvoje.

Tyrimo metodai:

1. Mokslinės literatūros analizė.

2. Muziejų edukacinę veiklą lemiančių dokumentų analizė.

Teorinis naujumas. Pirmąkart Lietuvos paveldosauginiame diskurse aptarta industrinio (pramonės) paveldo muziejaus vieta Anglijos ir Lietuvos švietimo ir kultūros vystymosi erdvėje, atskleista muziejų praktika, savitumas ir ypatybės, pagrįstas ir pasiūlytas muziejinės vadybos edukacinės veiklos modelis.

Praktinė reikšmė. Atskleista industrinio (pramonės) paveldo muziejų paskirtis, jų pristatymas visuomenei, jų populiarumas tarp visuomenės narių, numatytos edukacinės veiklos plėtotės industrinio (pramonės) paveldo muziejuje gairės.

Darbo struktūra. Darbą sudaro įvadas, trys dalys, išvados, santrauka (lietuvių ir anglų kalbomis), 7 priedai. Magistro darbo apimtis 100 psl., pagrindinis tekstas psl. 76.

Literatūros ir šaltinių apžvalga

Darbui parengti buvo naudojama istoriografinė medžiaga Anglijos (Norvičo, Norfoko grafystės, Mančesterio) ir Lietuvos bibliotekose apie vietinių ir regioninių industrinių (pramonės) paveldo muziejų praktiką, vadybą ir edukaciją šiose šalyse.

Daugelyje Europos šalių industrinį paveldą nagrinėja industrinė archeologija, taip pat ir Anglijoje dauguma knygų yra skirta industrinei ar pramonės archeologijai. Dauguma knygų yra puikūs teorijos ir praktikos šaltiniai. Vienas iš industrinės archeologijos arba industrinio paveldo pradininkų Anglijoje buvo Kenneth Hudson's ir jo knyga "Industrial Archaeology" išleista 1963 m. Ji ir dabar labai vertinama ir bibliotekose yra tikra retenybė.

Viena naujausių knygų, skirtų industrinio paveldo praktikai ir vadybai yra Leičesterio (Leicester) universiteto, Industrinės archeologijos ir Istorijos katedros dėstytojų Marilyn Palmer ir Peter Neaverson parengta "Industrial Archeology" (Principles and Practice), kurios septintajame skyriuje aptariama industrinio paveldo vadyba Anglijoje.

Pavyko rasti ne vieną fotografijų albumą apie industrinį (pramonės) paveldą. Vienas iš tokių skirtas edukacijai, t. y. ne tik nuotraukos, bet ir trumpa istorija apie šių muziejų įsteigimą, specifiką, diferenciaciją, svarbą. Ši knyga yra Aubrey Wilson ir fotografo Joseph McKeown "London's industrial heritage". Joje aprašomas Londono industrinis paveldas. Kiekvienas paveldo objektas nagrinejamas atskirai.

Visgi, besilankydama industrinio (pramonės) paveldo muziejuose, pastebėjau, kad juose galima rasti knygų apie šiuos industrinius muziejus, industrinę revoliuciją (ypatingai populiarios knygos), tačiau ne apie jų vadybą, tad svarbia darbo medžiaga tapo kiti šaltiniai, tokie kaip filmai, vaizdajuostės, įrašai. Anglai vis mažiau skaito knygų. Todel visą "sukramtytą" informaciją galima rasti pažiūrėjus vieną iš daugybės dokumentinių filmų apie industrinį (pramonės) paveldą, muziejų kūrimą, miestų rekonstrukcijas, netgi ekonomikos krizę, prasidėjusią šeštajame dešimtmetyje (ji buvo skausminga anglams, tai pakeitė jų gyvenimo būdą, kultūrą, netgi identitetą). Pavyzdžiui, prieš keletą metų Norviče, Norfolko grafystėje "Pramogų centre" (tai centrinė biblioteka su kavinėmis ir parodų sale) vyko "Industrinio paveldo dienos" kurių metu buvo sukaupta gan nemažai informacijos apie šiuos muziejus. Geriausiai vadybos ypatumus atskleidžia internetiniai tinklalapiai bei skrajutės.

Sakoma, kad Anglija yra tapusi „vienu dideliu atviru muziejumi". Industriniu (pramonės) paveldu domisi ir kultūrinio turizmo atstovai. Fenomenalus muziejų skaičiaus augimas atspindi ne vien poreikį kaip kultūros šaltinio, bet ir naujojo muziejaus funkcijos ir naujos rūšies muziejaus (industrinio, virtualaus muziejaus, ekomuziejaus) poreikį.

Kalbant apie industrinio (pramonės) paveldo ar technikos muziejus turime prisiminti, kad industrinio paveldo istorija Lietuvoje labai trumpa ir fragmentiška lyginant su kitomis Europos šalimis. Kultūros paveldo centras per savo veiklos dešimtmetį sukaupė apie Lietuvos technikos paveldą nemažai informacijos. Lietuvos pramonės paveldas yra gan dažnai vadinamas pramonės arba technikos paveldu.

Vienas kitas leidinys, skirtas atskiroms technikos objektų rūšims, yra išleistas anksčiau. Vertinga A. Andrejevo, E. Morkūno 1982 m. išleista knyga „Vėjo malūnai. Technikos paminklai Lietuvoje“, nagrinėjanti vėjo malūnų atsiradimo istoriją bei pateikianti mokslinę jų klasifikaciją. 1998 m. išleistas V. Viršilo albumas „Lietuvos tiltai“, kuriame apžvelgti ir į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašyti tiltai. Minint siaurojo Lietuvos geležinkelio šimto metų jubiliejų, 1999 m. Kultūros paveldo centro leidykla „Savastis“ išleido O. Stasiukaitienės leidinėlį „Siaurukas“, skirtą siaurojo geležinkelio istorijai.

1984 m. V. K. Vaitkus su kolegomis sudarė katalogą “Technikos paminkliniai objektai”, 1985 m. parengė tęstinio leidinio “Kraštotyra 19” numerį, skirtą technikos, pramonės ir mokslo istorijai, o 1986 m. drauge su P. Vitkevičiumi ir A. Gamžiuku išleido metodinę priemonę “Technikos paminklinių objektų apskaitos ir tyrimo metodika“.

Yra parašyta daktaro disertacija ir keletas straipsnių apie industrinį (pramonės) paveldą ir architektūrą Lietuvoje: dr. Marijos Drėmaitės daktaro disertacija – „Pramonės architektūra Lietuvoje 1920 - 1940 metais: istorinė raida, stilistiniai ypatumai, kultūrinė reikšmė“, taip pat ji sudarė Lietuvos technikos ir pramonės istorijos bibliografiją. Dr. Aidos Štelbienės straipsnis – „Šiandieninė pramonės paveldo padėtis Klaipėdos uoste“ ir jos pranešimai „Klaipėdos industrinis paveldas ir architektūra 1850–1939”, “Naujai panaudai pritaikyto pramonės paveldo identiteto klausimais“ – taip pat praplečia mūsų žinias apie Lietuvos pramonės palikimą.

Pastaruoju metu Europoje pradedama giliau nagrinėti ne tik industrinio (pramonės) paveldo muziejų praktika, vadyba, bet ir jų muziejinės edukacijos klausimai. Apie muziejinę edukaciją yra nagrinėta vokiečių muziejininkystės teoretiko H. Arnhold mokslinių straipsnių rinkinyje „Museenskunde“ (Arnhold, 2000: 18-21). Muziejinę edukaciją svarbia šiuolaikinės muziejininkystės sritimi laiko ir Anglijos mokslininkai. Ši problema, kaip šiuolaikinio muziejaus viena pagrindinių veiklos sričių, tyrinėta mokslinių straipsnių rinkinyje „Developing Museum Exhibitions for Lifelong Learning“ (Developing Museum Eksibitions for Lifelong Learning, 1996: 1-248).

Lietuvoje pirmieji šia sritimi pradėjo domėtis nacionalinių ir respublikinių muziejų muziejininkai. Specializuotuose leidiniuose pasirodė pirmieji analitiniai straipsniai, pradėtos rengti mokslinės konferencijos. Šias temas nagrinejo R. Adomaitienė (2002), R. Baltrūnaitė (2003), N. Jarockienė (2002), D. Kamarauskienė (2001), L. Karosienė (2003), R. Katiliūtė (2001), B. Saržickienė (2003) ir kiti (Muziejininkystes biuletenis 2001/1: 36; 2001/2-3: 47-48; 2002/1: 32-35; 2002/3-4: 46; 2002/5-6: 58-59; Eksponatas kaip komunikacinis artefaktas, 2003: 1-86; Kultūros vadyba, 2004: 337-344; Muziejų vadyba, 2002: 1-56). Nagrinėjant muziejinės edukacijos klausimus apibūdinama ir muziejų vadybos svarba.

Už pagalbą ir metodines pastabas rašant darbą nuoširdžiai dėkoju darbo vadovei...