Vaikų, gyvenančių globos namuose, savirealizacijos poreikio tenkinimo galimybės

Visuomenė yra sudaryta iš daugybės žmonių. Kiekvienas iš jų yra augęs skirtingomis sąlygomis, skirtingose šeimose. Deja, ne kiekvienas jų gali pasigirti nerūpestinga vaikyste. Visavertė vaiko raida gali vykti tik augant darnioje šeimoje. Vaikystėje susiformuoja pagrindinės asmenybės savybės, nulemiančios psichologinį pastovumą, teigiamą dorovinę orientaciją, gyvybingumą bei tikslo siekimą (Braslauskienė, 1994).
Didėjant doroviniam visuomenės nuosmukiui, plečiantis priklausomybėms nuo alkoholio ir narkotinių medžiagų, sparčiai daugėja socialinės rizikos šeimų. Jų vaikams stinga reikiamų vystimosi sąlygų. Juos nuo pirmųjų gyvenimo dienų lydi nepritekliai, skurdas ir alkis, jie vis dažniau yra fiziškai ir morališkai žalojami. Skurdas ir blogis – tokia šių vaikų dalia. Anksčiau ar vėliau tą patį blogį jie gražina visuomenei. Socialinės rizikos šeimos – tai terpė, kurioje bręsta busimieji bešeimiai vaikai. Bešeimis vaikas – dėl kokių nors priežasčių, netekęs artimųjų globos ir priežiūros, augantis vaikų globos namuose (Braslauskienė, 2000).
Tyrimo praktinis aktualumas ir problema
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2010 m. pradžioje vaiko teisių apsaugos tarnybų apskaitoje buvo įrašyta 11,1 tūkst. socialinės rizikos šeimų, jose augo 24,2 tūkst. vaikų ir, palyginti su 2009 m. tuo pačiu laikotarpiu, tokių šeimų skaičius sumažėjo 0,3 tūkst., jose augančių vaikų – 1,3 tūkst.
Vaikui, apsigyvenusiam globos namuose, ne tik svarbu patenkinti fiziologinius, priklausomybės ir meilės, pagarbos ir pripažinimo poreikius, bet ir savirealizacijos poreikio tenkinimas yra labai svarbus. Tik galėdamas išreikšti save žmogus pagerina savo emocinę būseną, lengviau adaptuojasi prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų. Vaikų, kurie negali išreikšti savęs, užsiimti kūrybine veikla, neturėdami pilnaverčio laisvalaikio neigiamai veikia jų socializaciją, o socializacijos procese jie turi įgauti įvairią patirtį, kuri padėtų realizuoti save kaip asmenybę.
Savirealizacijos poreikis yra jau nebe stokos, o buvimo poreikis, tai yra kai žmogus nieko nebestokoja, bet siekia daugiau ir tikriau būti: augti, tapti visapusišku žmogumi ir pačiu savimi, realizuoti savo talentus, sugebėjimus, galias (Trimakas, 1997). Taigi savirealizacijos užtikrinimas yra labai svarbus ir būtinas. Sėkmingas jos vykdymas didžia dalimi priklauso nuo valstybės vykdomos politikos, darbuotojų kompetencijos bei paties globos namuose gyvenančio asmens noro.
Vaikų, kurie gyvena globos įstaigose savirealizacijos poreikio tenkinimo perspektyvos yra labai miglotos, nes tie vaikai neturi kur atsiremti, neturi artimųjų žmonių, kuriais galėtų pasitikėti.
Institucijos pareiga – pasirūpinti tėvų priežiūros netekusiu vaiku, užtikrinti jo asmens saugumą, kvalifikuotą pagalbą, gyvenimo kokybę ir savarankiškumo pagrindus. Bendravimo, elgesio įgūdžių ugdymas, vertybių sistemos formavimas, savirealizacijos poreikio tenkinimas, leidžia išugdyti sąmoningas, apsisprendusias asmenybes bei vėliau padeda nulemti jų sėkmingą integraciją į visuomenę.
K. Samašonok, R. Žukauskienės, V. Gudonio (2006) tyrimų rezultatai parodė, kad gyvenimas atskirai nuo tėvų sukelia rimtų ir ilgalaikių padarinių, apriboja galimybę išmokti elgtis socialiai priimtinais būdais, nulemia netinkamo elgesio stiprėjimą, stabdo socialinių įgūdžių raidą, o tai lemia ryšių su aplinkiniais kokybę, sumažina prisitaikymo prosocialioje grupėje galimybes. Jau seniai nustatyta, kad gyvenimas globos namuose, ir panašiuose institucijose neigiamai veikia ugdytinio raidą. Neretai institucija tarsi fiziškai atskiria globotinį nuo visuomenės, sudaro nepakankamas sąlygas socialiniams ir buitiniams įgūdžiams įgyti, saviraiškai (Kadushin, Martin, 1980).
Globos namų auklėtinių savirealizacijos poreikių analizės tema yra aktuali tuo, kad pastaruoju metu ieškoma būdų kaip geriau patenkinti globotinių poreikius, išspręsti savęs realizavimo, ugdymo bei laisvalaikio užimtumo problemas. Vaikų, netekusių tėvų globos, saviraiškos poreikio tenkinimo, užimtumo problemas Lietuvoje tyrinėjo Valickas, G., (1997), Kučinskas, V,. Kučinskienė, R., (2000), Davidavičienė, A., (2000), Navaitis, G., (2002), Leliūgienė, I., (2003), Kvietkienė, G., (2005), Didžiokienė, A., Žemaitienė, N., (2005). Temą tyrinėjo olandų, anglų mokslininkai Bus, A., (1991), Bimmel, J., Juffer, N., Van Ijzendoorn, F., (1993), Couprie, K., Louchard, A., (2005) ir kt. Nors mokslininkai teigia, jog reikia skirti didesnį dėmesį globos namų auklėtinių saviraiškai, tačiau konkrečių priemonių įgyvendinimas priklauso nuo daugelio aplinkybių, pavyzdžiui valstybės finansinio pajėgumo, pakankamų žmogiškųjų resursų, aiškios veiklos strategijos. Yra tikslinga ištirti ar globos namuose gyvenantiems asmenims yra sudarytos atitinkamos sąlygos jų poreikių tenkinimui ir ar suteikiama galimybė jų savirealizacijai.
Tyrimo objektas – vaikų gyvenančių globos namuose savirealizacijos poreikio tenkinimo galimybės.
Tyrimo tikslas – atskleisti vaikų gyvenančių globos namuose savirealizacijos poreikio tenkinimo galimybes.
Tyrimo uždaviniai :
1. Apibūdinti socialinės našlaitystės problemas.
2. Išsiaiškinti veiksnius, turinčius įtakos vaikų apsigyvenimui globos namuose.
3. Išanalizuoti socialinio pedagogo veiklos pagrindinius aspektus ir jo įgūdžius, padedančius efektyviai savirealizacijai.
4. Atskleisti globos namuose gyvenančių auklėtinių poreikius ir jų tenkinimo galimybes.
Darbo metodai:
1. Mokslinės literatūros analizė.
2. Teisės aktų apžvalga.
3. Apklausa raštu.
4. Duomenų sisteminimas ir apibendrinimas.
Respondentai:
Vaikų gyvenančių globos namuose savirealizacijos poreikio tenkinimo galimybių tyrime dalyvavo šešių globos įstaigų globotiniai. Tai „Viešvilės vaikų globos namuose“, Tauragės vaikų globos namuose „Šaltinėlis“, Klaipėdos vaikų globos namuose „Danė“ ir „Rytas“, Kelmės rajono „Vijurkų vaikų globos namuose“, bei Šilutės rajono „Saugų vaikų globos namuose“ gyvenantys vaikai. Tai asmenys, kurie dėl sudėtingos šeimyninės padėties ar susiklosčiusios situacijos buvo atskirti nuo tėvų. Kartais tai buvo jų pačių pageidavimas, norint pagaliau išvysti ryškias pasaulio spalvas. Tyrimui buvo pasirinkti 6 – 8 klasių mokiniai, kurių amžius svyruoja nuo 11 iki 15 metų.
Darbo struktūra:
Darbą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje aptariama socialinės našlaitystės problemos, veiksniai įtakojantys vaikų apgyvendinimą globos namuose, vaikų, netekusių tėvų globos, poreikiai, savirealizacijos poreikio formos ir tenkinimo galimybės globos namuose, socialinio pedagogo veikla vaikų globos auklėtinių savirealizacijos procese. Antroje dalyje buvo atliktas tyrimas, kurio tikslas buvo atskleisti vaikų gyvenančių globos namuose savirealizacijos poreikio tenkinimo galimybes, bei rezultatų aptarimas.