Lelijų tarprūšinių hibridų ir iš jų kilusių veislių ploidiškumo vertinimas

Lelijos buvo žinomos jau prieš mūsų erą. Daug metų kaip dekoratyvus ir vaistinis augalas buvo auginama baltoji lelija (Lilium candidum), kilusi iš Artimųjų Rytų. Lelijų atvaizdų rasta ant asirų ir senovės egiptiečių paminklų, kuriems yra daugiau kaip 3000 metų. Nuo seno mūsų darželiuose auginama ši graži, kvepianti gėlė. Kitų lelijų augimvietės yra Viduržemio jūros pakrantėse, Europoje, Užkaukazėje, Šiaurės Amerikoje, Balkanuose. Lietuvoje miškuose auga miškinė lelija (L. martagon) ir raudonoji lelija (L. bulbiferum), kuri yra sulaukėjusi. (Michelkevičienė, 2004)

Lilium gentyje yra virš 100 rūšių priskiriamų septynioms taksonominėms sekcijoms. Visos šios rūšys yra sutinkamos šiauriniame pusrutulyje, o daugiausiai Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Lelijoms yra būdingas žiedų spalvų, formų ir kvapų įvairumas. Taip pat lelijos gali skirtis savo dydžiu – nuo mažos, auginamos vazonėlyje (AH grupės veislė White Pixie) iki žmogaus dydžio lelijos (L. candidum White Falcon). Lelijos plinta visame pasaulyje ne tik kaip sodinės, bet ir kaip vazoninės bei skinamos gėlės. Tačiau taip buvo ne visada. Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos lelijos buvo platinamos tik sėklomis arba rūšių klonais. Daug prie naujų lelijų veislių išvedimo prisidėjo Oregono svogūnininių augalų fermos savininkas ir atsidavęs lelijų augintojas Jan de Gaaff - jis išvedinėjo naujus lelijų hibridus. Jam pavyko išvesti ne vieną hibridą. Tik nuo 1970 metų lelijos tapo svarbia preke gėlių parduotuvėse. 2005 metais daugiau kaip 1,5 milijardo svogūnėlių buvo parduota visame pasaulyje, o daugiausia Nyderlanduose, Japonijoje, Jungtinėse Amerikos valstijose, taip pat Naujojoje Zelandijoje ir Čilėje. Kaip skinamos gėlės, lelijos, Nyderlanduose, buvo ketvirtos pagal populiarumą (statistiniai duomenys iš VBN, 2006).

Svarbiausios lelijų hibridų grupės naudojamos gauti skynimui skirtas gėles yra Azijinės, Vamzdinės ir Rytinės lelijos. Šiose grupėse esančios lelijos daugiausiai yra diploidinės (2n=2x=24) ir lengvai kryžminamos tarpusavyje (Rodrigo Barba-Gonzalez ir kt., 2008), nes jos priklauso tai pačiai sekcijai. Norint gauti naujus ir kuo skirtingesnius hibridus taikomas tarprūšinis lelijų kryžminimas tam naudojant tolimas rūšis. Lelijos, priklausančios skirtingoms sekcijoms, kryžminasi sunkiai, jų genomai yra visiškai skirtingi ir F1 kartos hibridai yra sterilūs (Ki-Byung Lim ir kt., 2008). Panaudojant tam tikrus metodus (piestelės liemenėlio pašalinimo arba sutrumpinimo metodą, žiedadulkių mišinių metodą, mentorines žiedadulkes, mezginės atkarpų su sėklapradžiais kultūrą, sėklapradžio su placenta kultūrą, izoliuotų gemalų metodą) yra išvedamos naujos vainiklapių spalvos, formos, o svarbiausia – ligoms ir kenkėjams atsparios lelijų veislės. Vis dėl to, ir naudojant specialias technikas, neišvengiama lelijų sterilumo. Dauguma sterilumo atvejų yra dėl nenormalaus chromosomų pasiskirstymo, centromerų pasidalijimo, verpstės formavimosi (Ki Byung Lim ir kt., 2005).