Nevyriausybinių organizacijų situacijos Liietuvoje analizė

Temos aktualumas ir problema. Vienas iš svarbiausių atviros visuomenės bruožų - nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai skleidžia savo idėjas, stengiasi gerinti vietos gyvenimo sąlygas ar padeda tiems žmonėms, kuriems pagalba labiausiai reikalinga, gausa. Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis požymis, pagal kurį mes galėtume jas atpažinti socialinėje sistemoje ir atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų, yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Tai savanoriškos organizacijos, kurios įsteigtos laisva žmonių valia ir skirtos užtikrinti šių žmonių -organizacijos narių - poreikius. Apie ne pelno organizacijas tiek Lietuvos Respublikos, tiek kitų valstybių Konstitucijose kalbama iš žmogaus teisių užtikrinimo pozicijų Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę.
Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla yra modernios demokratiškos visuomenės, kuri neįsivaizduojama be stipraus trečiojo sektoriaus, elementas. Nevyriausybinės organizacijos dažnai vadinamos trečiuoju sektoriumi šalia valstybinio ir privataus sektorių. Filosofas K.Stoškus teigia, kad pilietinė visuomenė turi susiformuoti iš aktyvių piliečių, kurie turi teisę organizuotis: kurti draugijas, bendrijas, kurios išreikštų įvairiausius piliečių interesus ir juos gintų. Vadinasi, nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip pat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį. Tačiau nevyriausybinis sektorius Lietuvoje, dėl ilgai trukusio sovietmečio režimo okupacijos, dar neturi visų sąlygų aukščiau apibrėžtiems svarbiems vaidmenims atlikti.
Pastaruoju metu pastebima tendencija, kada nevyriausybines organizacijos siekia aktyviai dalyvauti viešojo administravimo veikloje, o trečiasis sektorius tampa konkurentas tiek valstybiniam, tiek pelno siekiančiam sektoriui dėl keliamų veiklos tikslų ir įgyvendinamų priemonių. Būtent iš valdžios institucijų nevalstybinės organizacijos yra pajėgios perimti daugelio viešojo valdymo funkcijų (socialinės apsaugos, sporto veiklos organizavimo, kultūros projektų finansavimo, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kt.) vykdymą.
Nevyriausybinės organizacijos palaipsniui integruojamos į valstybinio valdymo sistemą, o jų veiklos teisiniai aspektai padeda atskleisti trečiąjam sektoriui būdingus bruožus. Apie trečiąjį sektorių mes galime kalbėti išanalizavus atliktus mokslinius tyrimus, atskirųnevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus bei jų praktinio įgyvendinimo problemas.
Nevyriausybinės organizacijos yra dar mažai nagrinėtos, atlikti ir paskelbti tik kai kuriuos nevyriausybinių organizacijų klausimus apimantys darbai. Baigiamajame darbe buvo remtasi Lietuvos mokslininkų - teisininkų, ekonomistų, viešojo administravimo specialistu (A.
Normanto, D. Jocienės, V.Domarko, D.Gineitienės, A.Bakavecko, A.Kupravičiaus. ir kt.) -
darbais, Vakarų Europos ir JAV mokslininkų (W.Parson'o, A.Massey'o, J.E.Lane'o,
S.Osborne'o, M.Hudson'o, R.Hagues'o, L.M.Salamon'o ir kt.), taip pat Rusijos mokslininkų
(A.P.Korenevo, D.N. Bachracho, V.M.Manochino, A.P.AJiochino, J.A.Tichomirovo ir kt.)
darbais.
Tyrimo objektas – nevyriausybinės organizacijos ir jų veiklos sritys, praktiškai įgyvendinat valstybės deleguotas joms funkcijas.
Tyrimo tikslas – sisteminiu požiūriu ištirti nevyriausybinių organizacijų veiklos galimybes.
Darbo uždaviniai. Baigiamajame darbe iškeliami šie uždaviniai:
- išnagrinėti nevyriausybinių organizacijų formavimosi procesą, nustatnt, kokią vietą valstybės ir savivaldybių institucijų sistemoje užima nevyriausybinės organizacijos;
- aptarti nevyriausybinių organizacijų teisinio reguliavimo problemas;
- empirinių tyrimų pagrindu įvertinti nevyriausybinių organizacijų veiklos praktinį įgyvendinimą ir perspektyvas, vykdant valstybės deleguotas funkcijas.
Hipotezė: nevyriausybinių organizacijų praktinis veiklos įgyvendinimas ir efektyvumas priklauso nuo jų teisinio statuso bei veiklos apibrėžtumo.
Reikia pažymėti, kad nevyriausybinis sektorius susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant nevyriausybinių organizacijų veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybinio valdymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą. Susiduriama ir su vykdomosios valdžios institucijų, ir su visuomenės priešiškumu. Dar silpni trečiojo sektoriaus ir valstybės valdžios ir valdymo institucijų ryšiai. Todėl svarbu apibrėžti, kokį vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos šiandieninėje visuomenėje, teikdamos viešąsias paslaugas bei spręsdamos neigiamų socialinių reiškinių problemas, ypač akcentuojant jų veiklos teisines galimybes ir praktinį įgyvendinimą.